J. Zikaro namai-muziejus

Tikrai verta apsilankyti. Įdomiai pateikti eksponatai. Nereali muziejininkė, šilta, įtaukiančiai įdomiai pasakojanti menininko ir jo šeimos istoriją.

Nuostabus muziejus, kuriuose dėka muziejininkės Rasos Jonės išlaikyta namų dvasia. Rodos, atsivers durys ir išgirsi Juozo ir Adelės Zikarų pokalbį. O jau vaizdas į senamiestį iš kiemelio...

Įdomus muziejus. Puiki vieta sužinoti dalelę istorijos.

Svarbus patarimas: jeigu nuspręsite aplankyti šį muziejų, būtinai kreipkitės iš anksto, kad jums pravestų ekskursiją. Muziejaus darbuotoja, kuri asmeniškai bendravo su J.Zikaro dukra, jus perkels laiku 100 metų atgal, atskleis daugybę ne tik Zikarų šeimos detalių, bet ir tuometinio Kauno ir Lietuvos. Vieni užtruktumėte 15 minučių, bet galite gauti 2 fantastiškas valandas jeigu kreipsitės į muziejaus darbuotojas. Puikiai praleistas laikas.

Nuostabi patirtis! Štai kur reikia apsilankyti kiekvienam lietuviui, kad pajustų savo identitetą, šaknis, meilę kraštui ir laisvei! Garbė ir pasididžiavimas, kad Lietuvoje turime tokį Žmogų, o ir Jo namą - muziejų, į kurį norisi grįžti ir skelbti visiems, kokį GĖRĮ turime. Apie gidę, muziejininkę Rasą Ruibienę - reikėtų rašyti atskirai, nes tokie profesionalai ir entuziastai kaip Ji, savo darbą paverčia hobiu, malonumu, matyt, ir gyvenimo prasme. Buvom ir eisim dar, nes jautėmės labai laukiami.

Jauki aplinka, brangaus lietuvio širdžiai nuostabaus kūrėjo aura ir darbai, tokie jautrūs ir tikri dukros prisiminimai apie gražią Zikarų šeimą, papasakoti tikros savo darbo patriotės gidės Rasos, negailinčios klausytojams nuoširdumo, neskaičiuojančios darbo laiko, pagaliau atsiverianti nuostabi Kauno panorama - viskas palieka gilų prisiminimą

J. Zikaro namai (J. Zikaro g. 3, Kaune) tapo Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus padaliniu 2001 m., kai skulptoriaus dukra juos padovanojo muziejui. Ilgą laiką ten veikė vienas pirmųjų pusiau slaptas jos įkurtas J. Zikaro kūrybos muziejus. Po dukters Alytės mirties įrengta ir memorialinė ekspozicija.Greta Kauno meno mokyklos mediniame naujame name 1932 m. įsikūrusi Zikarų šeima čia praleido pilną džiugių ir labai dramatiškų, tragiškų įvykių gyvenimą. Kauno meno mokyklos dėstytojas, pirmasis profesionalus skulptorius čia praleido tik 12 metų – 1944 m. dailininkas savo noru pasitraukė iš gyvenimo, norėdamas apsaugoti savo šeimą nuo persekiojimų ir tremties.Dukters Alytės dėka buvo labai stropiai išsaugoti ne tik jo kūriniai, eskizai, dokumentai, laiškai, daiktai, bet ir ryškūs prisiminimai, kuriais ji dosniai dalijosi. Todėl kurti ekspoziciją buvo labai įdomu, nes buvo galimybė disponuoti begale autentiškų daiktų ir pasakojimų. Dukra prašė, kad čia nebūtų „muziejus“ (šventa ir nebyli vieta). Ji troško, kad tai ir liktų namais: gyvais, triukšmingais, atvirais. Tokią atmosferą naujoje ekspozicijoje kuria videoinstaliacijose iškylantys veidai tų, kurie čia rinkdavosi diskutuoti, žaisti šachmatais, ragauti Zikarienės skanėstų. Čia skleidžiasi intymūs laiškai, kuriuose vaikai dalydavosi savo meile tėvams, o tėvai – švelniais pamokymais, laiškai, kuriuose Zikaras išreiškia atsidavimą žmonai, savo mūzai, ir aprauda netikėtai per pusmetį mirusius du vaikučius. Greta – dėžutė su Zikarienės užrašu „Mano didžiausios brangenybės“, kurioje išsaugotos visų vaikų plaukų sruogos. Dirbtuvėje pasitinka kaukolė, kuri buvo rasta kasant būsimo namo pamatus. Ji tapo Zikaro „vyriškos erdvės“ sargu, mat žmona, nemėgusi kaukolės, nenorėdavo kelti kojos į vyro dirbtuvę. Tėvo ir berniukų kambaryje žiūrovas ras netikėtą Pirmojo pasaulinio karo dizaino objektą – baldą, kuris naktį tarnavo kaip lova, o dieną kaip darbo stalas, prie kurio Zikarų sūnūs ruošdavo pamokas. Čia ir pažymių knygelės, kurios atskleidžia, kad berniukai buvo gerokai padykę ir nelabai linkę į mokslus. Ant tėvo darbo stalo – unikalūs mokymo planai, kuriuose ne žodžiais, o piešiniais užkoduotos būsimos Meno mokyklos studentų užduotys. Namai prisipildo vaikų juoko, kuris skambėjo šiems lakstant ratu pereinamais kambariais. Svetainėje suskamba „Santa Lučija“, kurios skulptorius klausėsi su savo draugu tapytoju Jonu Mackevičiumi, gurkšnodami „Limoncellą“ ir prisimindami pastarojo keliones po Italiją. Menas, autentiška tarpukario namų aplinka, nepakartojami Kauno vaizdai, daugybė įdomių namo, interjero, gyventojų gyvenimo detalių, garsai, kvapai sukuria atmosferą, kurioje išnyksta laikas. Apie tai ir dar daugiau Jums papasakos ekskursijų vadovė ir šių namų vadovė – Rasa Jonė Ruibienė, kuri čia nuolat veda ekskursijas „J. Zikaras. Viskas, mano Tėvyne, vardan tavęs”. Tiesa, į šią ekskursiją reikia įsirašyti iš anksto.

Muziejus-tarytum istorinė, dramatinė pjiesė, suvaidinta ypatingai gabios aktorės. Nukėlė mus į praeito šimtmečio realijas. Buvome užhipnotizuoti 2 val. Nesinorėjo atsibusti. Pritrenkiamai gerai Kaune, Lietuvoje.

Dar neteko būti muziejuje, kur buvo taip įdomu. Aišku, kad be superinės muziejaus darbuotojos, tai nieko nabūtumę patyrę. Nuoširdžiai dėkoju už fantastišką pasakojimą. AČIŪ. Neįmanoma aprašyti to jausmo ekskursijos metu, atrodo, kad viskas taip gyva, šilta, jauku. Nepagailėkite bilietui +10e už ekskusiją ir su draugų grupele nueikite praleisti superinių 2val. NEPASIGAILĖSITE.

Rekomenduoju užsisakyti ekskursiją su gidu - įdomūs pasakojimai atskleidžia J.Zikaro asmenybę bei jo gyvenimo tragediją. Muziejus restauruotas, daug skulptoriaus asmeninių daiktų.