Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia

Vienas gražiausių ir įspūdingiausių pastatų kompleksų Vilniuje yra čia. Pirmoji bažnyčia pastatyta tarp 1431–1500 m., pagonių meilės deivės Mildos šventyklos vietoje. Pagal lenkų architekto Jano Zaoro projektą Mykolo Kazimiero Paco lėšomis 1668 m. pradėta statyti dabartinė mūrinė bažnyčia (13 metų Vilniaus okupacijai atminti, kai miestą buvo užėmę rusai; kertinis akmuo padėtas birželio 29 dieną). Statybą organizavo ir medžiagomis rūpinosi kanauninkų vienuolyno viršininkas B. Šamotulskis. 1669–1671 m. statybai vadovavo J. Zaoras, nuo 1672 m. – italų architektas Džambatista Fredianis. Iki 1674 m. išmūrytos sienos, 1674–1675 m. – skliautai, kupolas, bokštai. 1677–1682 m. pastatytas vienuolynas. XVII a. pabaigoje išmūryta šventoriaus tvora ir aštuoniakampės koplyčios. 1671 m. pradėta bažnyčios fasado, 1677 m. – vidaus apdaila. Ją atliko italų baroko meistrai Pjetras Pertis, Džovanis Maria Galis ir Mikelandželas Palonis. 1682 m. mirus M. K. Pacui, apdailos darbai sustojo. 1701 m. bažnyčia beveik užbaigta, trūko tik didžiojo altoriaus. 1801–1804 m. restauruotos skulptūros, sukurta laivo formos sakykla ir 2 šoniniai altorėliai. 805 m. įrengtas didysis altorius su dailininko Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslu „Šv. Petro ir Povilo atsisveikinimas“. Rusijos valdžia 1864 m. vienuolyną uždarė. Vilniaus gubernatorius 1868 m. pasiūlė bažnyčią uždaryti ir joje įrengti cerkvę. Architektas Ivanas Levickis 1869 m. parengė bažnyčios pertvarkymo projektą (sąmatinė vertė 16 554 rb). Generalgubernatorius nesutiko skirti tiek pinigų, bažnyčia liko katalikams. Ji 1870–1878 ir 1901–1903 m. restauruota.Bažnyčia barokinė, lotyniško kryžiaus plano, dvibokštė, bazilike, su kupolu, pusapskrite apside. Laisvai stovinčios kolonos jos pagrindiniame fasade Lietuvos bažnytinėje architektūroje buvo panaudotos pirmą kartą. Vidus 3 navų, dengtų cilindrų skliautais, atskirtų piliastrais. Šventoriaus tvora tinkuoto mūro. Arkinė galerija bažnyčią jungia su buvusiu 3 aukštų vienuolynu. Bažnyčioje yra 13 koplyčių, barokinė marmurinė krikštykla, XIX amžiuje pastatyta paauksuota rokokinė sakykla, laivą imituojantis sietynas. Taip pat du tūkstančiai stiuko statulų, freskos, reljefai, religiniai paveikslai. Ypač vertinami yra Šv. Marijos ir „Vilniaus maro“ paveikslai. Pamaldos vyksta lietuvių ir lenkų kalbomis.

Una iglesia impactante con muchísimos detallesMerece la pena venir a verla

Ar jau matėte vieną iš gražiausių barokinių katalikų bažnyčių Lietuvoje? Jeigu dar ne - verta ją aplankyti.Bažnyčia pastatyta etmono Mykolo Paco dėka. Būtent jis labai troško, kad ši bažnyčia įamžintų LDK pergalę prieš maskvėnus.  1676 m., pastatas įgavo galutinę formą. Puošyba užsiėmė meistrai iš Italijos: Džiovanis Petras ir Džiovanis Galis. Pastarieji ir sukūrė didžiąją dalį puošybinių stiuko lipdinių (apie 2000 vienetų).1682 m., mirus bažnyčios fundatoriui M. K. Pacui, čia jis ir buvo palaidotas. Vyjdant jo valią, ant kriptos iškaltas toks užrašas: „Čia guli nusidėjėlis“.

Muy bonita iglesia por fuera estaba en restauración por dentro una maravilla

Meno šedevras,pamiršti maldą,kai akys laksto :tai į viršų,tai į šonus,yra kelios nišos,kur gali uždegti žvakelę ir priklaupęs ant spec.klaupyklos pasimelsti,neapsakomo grožio architektūros statinys.

Es una arquitectura barroca preciosa en sus interiores. No cobran la entrada, se puede ingresar para admirar sin prisa los detalles.

Esta iglesia es muy interesante su interior en el que destaca su color blanco con tus las esculturas. Pero si vas desde el centro a propósito, pues no lo recomiendo

Išorė šiuo metu restauruojama. Rūsyje yra muziejus, vienuolių kapinės.

Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia, sutrumpintai vadinama Šv. Jonų bažnyčia, stovi Vilniaus senamiestyje, Vilniaus universiteto teritorijoje. Turi gotikos, baroko ir klasicistinių bruožų.Prie buvusių svarbiausių gatvių sankryžos 1387–1426 m. pastatyta mūrinė gotikinė pirmoji parapinė bažnyčia. Ji pradėta statyti Jogailos iniciatyva. XV a.ir 1530 m. degė. 1566–1571 m. klebonavo žymus teisininkas Petras Roizijus (isp. Pedro Ruiz de Moros)[1]. 1571 m. kovo 11 d. Žygimantas Augustasbažnyčią atidavė jėzuitų įsteigtai Vilniaus kolegijai. Bažnyčios rekonstrukcijai 1571 m. prie Riešėsjėzuitams paskirtas molingas sklypas plytinei pasistatyti. Perstatant bažnyčią išlaikyta gotikinėarchitektūra, pastatas prailgintas į gatvės pusę, sumūryta nauja plati presbiterija su apėjimu apie altorių ir trisienė absida.1600–1610 m. pastatyta mūrinė varpinė. Bažnyčia gerokai apgriauta 1655 m. per karą su Maskva; įgriuvo skliautai. Netrukus suremontuota. 1700 m. rekonstruotas choras, įsigyti nauji vargonai. 1702 m. Švedijos kariai išsivežė sidabrinius liturginius reikmenis.1737 m. bažnyčia sudegė, išsilydė varpai. Atstatant fasadas ir frontonas įgavo vėlyvojo baroko formas. Po 1737 m. gaisro paaukštinta varpinė. Dar degė 1741 ir 1748 m. Sudegusios bažnyčios rekonstrukcijos projektas architekto Jono Kristupo Glaubico. 1743–1754 m. freskas tapė J. Salmanas. 1756–1758 m. perstatymui vadovavo T. Žebraukas. Nuo 1773 m. bažnyčia priklausė universitetui.