Lėlaičių Šv. Roko koplyčia

Rami ir mistinė vieta šalia kelio...

XVIII a. antroje pusėje Lėlaičių dvarą valdžiusi Stirpeikų (Stripeikų) giminė laidojosi Žemalės bažnyčioje, o Lėlaičių kapinėse pastačius koplyčią, – jos rūsyje. Pirmoji koplyčia, kurią fundavo Teofilis Stirpeika, buvo medinė. Manoma, kad ji galėjo būti pastatyta 1800 m. Talpino apie 100 žmonių, buvo įrengtas vienas altorius. Koplyčia neturėjo nei nuolatinio kunigo, nei žemės, šv. mišios kunigo buvo laikomos savo nuožiūra.Pasak Broniaus Kviklio enciklopedijoje „Mūsų Lietuva“ pateiktos istorijos, koplyčioje buvo vos ne stebuklingais laikomi ten palaidoto Jono Stripeikos nesuyrantys palaikai.[2] XX a. pradžioje įlūžus rūsio luboms, maldininkai pamatė, kad ten buvęs J. Stripeikos karstas ir įkapės buvo sutrūniję, bet velionio kūnas gerai išsilaikęs, beveik sveikas. Kažkas pasistengė palaikus iš apgriuvusio rūsio iškelti į viršų. Buvo pagamintas naujas karstas, surinktos ir sudėtos naujos įkapės, o rūsio nebetvarkė. Karstą ėmė lankyti vis daugiau maldininkų, ypač moterų, kurios čia darė įžadus. J. Stripeikos kūno dalys buvo apraišiotos kaspinais, skarelėmis, o prieš šv. Joną aplink karstą pristatydavo ir uždegdavo žvakių. Girdėjosi kalbų apie stebuklingus ligonių pagijimus. 1921 m. nukritus prie karsto pastatytai žvakei, užsidegė įkapės, o nuo jo ir ąžuolinis karstas, ir J. Stripeikos kūnas. Po šio įvykio koplyčia liko apleista, pradėjo griūti.[2] 1928 m. apskrities laikraštis „Žemaitis“ minėjo nykstančios koplyčios būklę:1930 m. medinė koplyčia buvo nugriauta ir pastatyta mūrinė. Projektą parengė Mažeikių apskrities inžinierius Borisas Helcermanas, statė meistras Fridrikas Vaičekauskas. Koplyčia buvo 8 m ilgio, 6 m pločio ir 5 m aukščio. Sienos ir pamatai sumūryti iš akmens, bokštas - plytų, stogas dengtas medžio lentelėmis. 1934 m. gegužės 15 d. naująją koplyčią pašventino Telšių vyskupas Justinas Staugaitis.Lėlaičių koplyčia nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą ir vėliau. Ji buvo nusiaubta, išniekinti palaidotųjų palaikai. Koplyčia stovėjo išdaužytais langais, su išardytu altoriumi, neliko abiejų varpų, iškeltos durys, laidojimo rūsys paverstas šiukšlynu. Skliautines lubas ardė per kiaurą stogą varvėjęs vanduo. Apie 1970 m. vietos apylinkės rūpesčiu koplyčia buvo sutvarkyta: skiedromis perklotas visas stogas, pakeisti langai. 1972 m. koplyčios rūsyje dar buvo dviejų karstų liekanos, kuriuose matėsi gerai išsilaikę palaikai - vieni moters, o kiti vyro. Jie traukė vandalų dėmesį, ir jau 1983 m. palaikai liko be galvų. Galiausiai parapijiečiai tuos palaikus palaidojo į žemę, netoli koplyčios iškastame kape.Atgimimo laikais koplyčioje atliktas kapitalinis remontas, kuriuo rūpinosi Tirkšlių Kristaus Karaliaus parapijos[4] klebonas, aptarnaujantis ir Žemalės parapiją, kunigas Ignacas Žeberskis, o jį iškėlus į kitą parapiją, darbus pabaigė Anupras Gauronskas. Be kitų darbų, stogas uždengtas skarda, pagamintas naujas altorius – didesnis už senąjį, buvusį žemesniu ir vieno tarpsnio. Taip pat buvo padidintas vargonų choras, įrengta zakristija. Lėlaičiuose buvo rengiami šv. Jono ir šv. Roko atlaidai.Šalia koplyčios dėmesį patraukia masyvus granitinis paminklas su lenkišku įrašu. Paminklą 1856 m. pastatė vyskupijos valdytojas Jonas Krizostomas Gintila savo giminaičiams sutuoktiniams Tadeušui ir Onai Gintvilams.

APLANKYTI VERTA,IDOMI IR NEVISUR MATYTA KOPLYČIOS STATYNIS,IDOMU MAN PATIKO...