Šv. Roko ligoninė

Nuoširdžiai dėkoju Šv. Roko ligoninės III B posto personalui, vadovaujamam gydytojos Jolantos Griškienės, už nepriekaištingą mūsų artimo šeimos nario priežiūrą, gydymą, atjautą, empatiją bei atsidavimą darbui. Esu įsitikinusi, jog jei visose Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigose dirbtų tokie Hipokrato priesaikai atsidavę gydytojai kaip J. Griškienė, būtų daugiau šviesos ir tikėjimo, jog net ir pačioje sunkiausioje situacijoje yra viltis. AČIŪ gydytojai J. Griškienei ir visam III B skyriui!

Lietuvos sveikatos priežiūros sistema: paskambinus į Šv. Roko slaugos ligoninę Vilniuje ir pasiteiravus kaip jaučiasi paskutinę vėžio stadiją turintis, be galo kenčiantis ir jau mirštantis ligonis, buvo atsakyta nu viskas būtų gal ir neblogai

Nuoširdžiai noriu padėkoti slaugos ligoninės sv. Roko socialinei darbuotojai ponei Janinai Kulsienei, kuri yra tikra profesionalė savo srityje. Susikroščius šeimoje sunkioms aplinkybėms, padėjo mano mamai. Ponia Janina yra ne tik ligoninės darbuotojas, bet labai jautrus, žemiskas, atsakingas, rūpestingas, nuosirdus žmogus. Açiu didelis, linkiu jai stiprybes, sveikatos.

Ačiū už atsiliepimus. Norėjome atvešti čia savo mamą. Bet dabar jau nebenorime... jau vien iš registracijos matėsi, kad žvėrys, o ne žmonės. Įdomu, koks čia ryšys su Šv. Roku???

17 lapkričio apie 9.30 paskambinau is šią ligonine pasiteirauti ar didelė pas juos laukimo eile ar įmanoma perkelti savo artimaji is kitos ligoninės. Buvau apšauktas ir buvo man grubiai atsakyta :tegu jūsų artimasis guli ten kur guli. Ar gali ligoninėse dirbti žmonės neturintys atjautos? Kaip jie elgiasi su ligoniais net jei į telefono skambučius negali atsakyti mandagiai?

Visiškai apgailėtina situacija. Informacijos neteikia, personalas meluoja, o kai pasakai kad paskambinus artimajam jis jaučiasi visiškai priešingai, nei jie sako, pradeda rėkti. Kad corona susirgo ir karantine guli žmogus irgi sužinojom tik po trijų dienų. Vis klausdavom, kodėl žmogus kosti, ir vis tas pats atsakymas viskas gerai". Tik pirmadienį paskambinus gydytojai išgirdom "serga corona

Jeigu daug žmonių papasakoja savo patirtis, reiškia po galais atkreipti į tai dėmesį (visiems!). Eh, vaistų nuo senatvės nėra. Bet slaugos ligoninė ir yra tam, kad pasirūpinti senoliais (ir kitais). Perskaičius ankstesnius atsiliepimus, susidarė prieštaringas įspūdis, nes vienų labai prasti atsiliepimai ir įvertinimai, o kitų visai neblogi. Deja, teko susidurti ir dabar tenka sutikti su prastais atsiliepimais. Ir kaip matau, mūsų atvejis tikrai ne pirmas…. :(Visų pirma, lankymo sistema — nesąmonė. 2-3 kartus į savaitę, vienam žmogui ir tik 20 minučių. Žiauru. Per tiek laiko neįmanoma spėti normaliai pasimatytis su ligoniu ir padėti jam, ypač jeigu ligonis nesikelia iš lovos. Slaugos namuose turėtų būti normalus ligonių lankymas.Visų antra, ankstesniuose atsiliepimuose buvo rašoma dėl prasto rūpinimosi ligoniais — matyt tiesa.. Toks jausmas, kad jei ligoniui “pasisekė” ir jis kažkaip pats pradėjo savimi rūpintis, ir keltis iš lovos — yra šansų, kad sveikatos būklė eis geryn ir jis grįš namo. Bet jeigu sveikata suprastės ir jis negalės savimi pasirūpinti pats — matyt juo irgi nelabai pasirūpins… Toks jausmas, kad vietos sveikatos pagerėjimo, didesnė tikimybė yra pablogėjimas…Kodėl? Norėjome, kad žmonės medikai padėtų močiūtei atstatyti sveikatą, kad galima būtų paimti namo pasveikusią, nes kitoj ligoninėj nebegalėjo laikyti. :( Mūsų močiūtę perkėlė ten, kad tęsti gydymą, bet kažkodėl iš visų paskirtų vaistų duodavo tik vienus… Ji mirė joje po 2 savaičių ir atrodo, kad mirtis nebuvo lengva, ir niekas jos nepasistengė bent palengvinti. Klausėm ar sunki mirtis buvo, bet niekas “nežino”. Toks jausmas, kad paskutinėmis dienomis gyvybė buvo palikta likimo/Dievo valiai… Sakė, kad valgo, bet svoris buvo stipriai sumažėjęs… Prašėm daryti lašalinę ir duoti deguonies, nes sunkiai kvėpavo, tai darbuotojai žadėjo, kad viską duoda, ko reikia. Nors kateterio rankoje net nesimatė… Kai skambinom klausti dėl savijautos arba neatsiliepdavo, arba sakydavo “viskas stabiliai, neblogai. Viską darom”. Ypač mirties dieną buvo keista: paskambinom, pasakė “viskas tas pats”, bet po kelių valandų perskambino ir pranešė, kad mirė… kažin ar išvis prieš tai bent tikrino ją??? Skaudu ir nežmogiška. Toks jausmas, kad nieko nedarė: nei priėjo, nei padėjo, nei palengvino mirtį, nei gelbėjo. Buvo akivaizdu, kad viskas prastai, tai galėjo perkelt į reanimaciją, taip gal pavyktų išgelbėti…Aišku daikai tai menkniekiai, bet kelių mylimos vėlionės daiktų negrąžino, kas vėlgi keistoka…Galbūt ateity “ligoninės” situacija pagerės, bet šiuo metu tikrai nerekomenduoju susidėti su ja… tegul visi ilsisi ramybėje, kurie joje paliko šį pasaulį.

Niekam nerekomenduoju šitos įstaigos (slaugos ligonine net nepavadinsi). Ten gulinčių senolių niekas neprižiūri, net išrašytų vaistų (buvo nupirkti ir atvežti) nebeduoda!! Mūsų senelis pagulėjęs šitoje įstaigoje 5 dienas mirė :( slaugytojos grubios, piktos, bendravo visada nemandagiai, nieko nežino, paaiškinti negali, gydytojams irgi vienodai visiškai.. negydo, o numarina tik žmones, tokie apgailėtini darbuotojai neturi dirbti tokio darbo ir apgailėtina įstaiga privalo būti uždaryta aplamai, kur žiūri sveikatos ministerija.. GĖDA tokiems medikams!!! Jeigu nenori netekti artimųjų, apeikite šią įstaigą kuo didesniu spinduliu..

Nuoširdžiai noriu padėkoti slaugos ligoninės sv. Roko socialinei darbuotojai ponei Janinai Kulsienei, kuri yra tikra profesionalė, padėjo mano mamai Mariannai. Ačiū

Apie šią istaigą norisi garsiai kalbėti. Tai yra pati blogiausia patirtis gyvenime. Negaliu net pasakyti Gyd. Vardo, nes kada klausiau, man tiesiog nepasakė. Prieš tris savaites, čia buvo atvežtas mano senelis, jis serga, bet tą dieną buvo savame prote, pats ėjo, kalbėjo, ir puikiai oreantavosi aplinkoje. Pati atvežiau, ir palikau jį ten, nes į vidų eiti negalima.Vakare paskambinus, jis jau keistai kalbėjo, nusišnekėjo, šiek tiek išgązdino tai, todėl sekančią dieną paskambinau į ligoninę ir paprašiau, jog jį išrašytu, seselė pasakė: pasiimkit kada norit jūs jį. Pasakiau, jog jei rasiu deguonies aparata pasiimsiu jį šiandien, jeigu ne tada tik pirmadienį (nes buvo penktadienis). Sutarėme. (deguonies aparatas seneliui reikalingas kasdiena, nes kuo toliau tuo jam sunkiau kvėpuoti). Aparata radau, pasiemiau, ir iš karto paskambinau į ligonine, jog atvažiuoju pasiimti paciento, man pasakė, jog jau nebespes išrašyti jo, nes baiginėja darba, bet juk mes sutarėme, Gyd. Visaip bandė mane atkalbėti, bet mano žodis buvo paskutinis.Ji pasakė atvažiuokit, bet manęs jau nebebus. Tai gerai.Kai atvykau, pirmas dalykas: sargas mane apreke, kad stoviu ne vietoje, ok, tylėjau, pralaukėm apie 20min, ir pagaliau ant ratukų atvežamas senelis, sukrites, apsvaiges, neprakalba, nepastovi, su pižaminėm kelnėm ir tapkutėm, o lauke taip šalta, man buvo ŠOKAS (batai ikišti į rankas, ar taip sunku buvo aprenkti seną žmogų?!) aš klausiu seselės kokių jam vaistų davėte, kodėl jis visiskai be samonės, atsakymas buvo, aišku, jog mes nieko nedavėm, jis čia pats apsišikes toks, kalbėjo baisiai nemandagiai. Seneli pati įkėliau į automobilį paraivežiau namo, su tėčiu užsinešėm į namus, nes nebepaėjo. Iškarto užmigo, kitą dieną jau jautėsi geriau, kalbėjo, sakė, kad davė kažkokių vaistų, tik nežino kokių.Taigi, kas per vieta čia, prišeria senolius raminamaisiais, kad jie ramiai gulėtu, ir netrukdytu. Visa kita jiem dzin, turbūt jei būčiau jį bent savaitei ten palikusi, jis būtų neišgyvenes.Man trūksta žodžiu, man be galo liūdna, ir tuo pačiu pikta. Kad tokia vieta egzistuoja. Rūpinkimės savo artimaisiais, ir neatiduokime žvėrims į rankas!Norit numarinti žmogu, vežkite į Šv. Roko ligonine !P.s. Ir toks atvejis ne pirmas.